Pranešimas konferencijoje „Krikščioniškųjų vertybių sklaida ir žurnalistika“, kuria paminėtas Vatikano II Susirinkimo dekreto „Inter mirifica“ 50-metis

Kaunas, 2013-11-05  

Prieš tokius garbingus ir mokytus prelegentus mano kuklus pranešimėlis greičiausiai tebus truizmų kartojimas. Šiuo metu, kai kolegos iš televizijų sutartinai kviečia „Šok su manimi“ ar net įsakmiai sako: „Šok“, į tai tenka atsižvelgti. Tad kaip moku, taip ir šoku.

Taigi, – katalikiškoji žiniasklaida, kurios tiesioginė paskirtis ir yra aktyvuoti tikėjimą, o tuo pačiu krikščioniškąsias vertybes. Jos turime labai nedaug, todėl mūsų balsas primena tylų cypsėjimą, kurį girdi tik ir taip jau arti esantieji. O turėtume būti Dievo ruporas. Bet nesame ir tai liūdna.

Kodėl šitaip nutiko? Atsigręžkime akimirkai į praeitį. Pirmas lietuviškas periodinis leidinys, pasirodęs 1823 m. vadinosi „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Iki jo, dar 1718 m. buvo leidžiamas laikraštis Lietuvai lenkų kalba, bet jį redagavo lietuvis kunigas Jonas Rėkutis. „Nusidavimus Dievo karalystėje“ pratęsė „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarpe žydų ir pagonių“. 1890 m. pasirodė „Šviesa“, po 6 metų „Tėvynės sargas“. Tiek pirmą, kaip ir antrą savo lėšomis pradėjo leisti kunigai. Lietuviška spauda buvo didžiojo žemaičio vyskupo Motiejaus Valančiaus širdies skausmas. 1905 m. katalikai Lietuvoje turėjo 10 periodinių leidinių. Tikiuosi, kad dabar mintyse skaičiuojate kiek jų turime praėjus 108 metams t. y. 2013-aisiais. Gausybę katalikiškos spaudos tarpukario Lietuvoje leido kurija, vienuolijos, draugijos, susivienijimai, parapijos. Vien jėzuitų dviejų leidinių bendras tiražas buvo 54 000 egz. Dabar viso to neturime. Ir tai, ką čia paminėjau, vyko tada, kai reikėjo spausdinti Gutenbergo sukonstruota mašina, esant kosminėms popieriaus kainoms ir nesant profesionalių žurnalistų, nes niekas jų neruošė. Visos (sic!) lietuviškos periodinės spaudos pagrindus padėjo kunigai, nors retas apie tai žino ir pagalvoja. Labai prašau į tai atkreipti dėmesį. Dirbo kaip kas išmanė ir dosniai rėmė pinigais. Taigi, su krikščioniškų vertybių sklaida mums tada sekėsi nepalyginti geriau nei šiandien.

Tačiau grįžkime prie mano žadėtų banalybių, truizmų. Kiekvienas šioje salėje sėdintis žino (bent aš tikiuosi, kad žino), jog giliausiai ir labiausiai žmogų paveikia rašytinė popierinė žurnalistika. Radijas ir internetas yra operatyvūs, greiti, pigūs. Televizija patraukli, taip pat greita, nors brangi. Deja, smegenyse jų perduodamos žinios užsilaiko kur kas trumpiau, negu rašytinio teksto, skatinančios žmogų mąstyti, daryti išvadas, sugrįžti prie jo. Elektroninių laikraščių ir kitų skaitmeninės žiniasklaidos formų variantai toli gražu nėra išeitis. Ir visai neaišku, kokia niša jiems priklausys ateityje. Tai labai miglotas klausimas. Tačiau tam, kad šiandienos popierinė spauda, turiu galvoje laikraščius ir žurnalus, atliktų savo funkciją, ji turi būti patraukli. Man rūpi krikščioniškoji žiniasklaida. Nolens volens tenka pripažinti, jog ją kamuoja daug bėdų. Pirmoji ir didžiausioji yra neprofesionalumas. Čia nekalbu apie „Žodį tarp mūsų“, „Soter“, „Magnificat“, nes tai specifiniai leidiniai, kuriems galioja kitos taisyklės. Man rūpi leidiniai skirti plačiajam skaitytojų ratui, ieškantiems kelio pas Dievą, indiferentams, sekmadieniniams katalikams. Vadinamasis vidutinis skaitytojas toli gražu nėra vidutinis. Įvardyti jį kaip vidutinioką yra užgaulu ir kvaila, žmonių intelektinė, dvasinė, moralinė, pagaliau socialinė įvairovė neturi bendro vardiklio. Jeigu leidinys pagavus, žmogus jį perskaitęs reaguos į tekstų esmę, pagaus net potekstes, dalinsis su kitais.

Kaip padaryti krikščionišką leidinį būtent tokiu?

Visų pirma prisiminkime dėl ko sielojasi Lietuvos žurnalistikos korifėjai. Šiuo metu jie vis mini žodį „profanizacija“. Deja, ji yra ir darosi vis agresyvesnė. Žiniasklaidoje dirba ne profesionalai, o savamoksliai. Kad taip nutiko, ne antraeilį vaidmenį suvaidino daug žalos pridaręs apgailėtinasis jaunystės kultas. Jeigu profesionalas išmano informacijos pateikimo taisykles, tai energingas berniukas ar blondinė apie tai nežino nič nieko. Dar blogiau – ir žinoti nenori. Rezultatus matome: plūdimasis, įžeidinėjimai, keiksmažodžiai, nešvankybės, įžeidžiančios fotografijos. Visa tai vyksta pasaulietinėje žiniasklaidoje, tad apie krikščioniškų vertybių integravimą į kokias „Vakaro žinias“ ar „Lietuvos rytą“ jau ir nebekalbėsiu.

Apmaudu, kad katalikiškoje žiniasklaidoje irgi dirba tik praktikai ar net mėgėjai, neturintys bent minimalaus profesinio paruošimo. Kokie to padariniai? Standartiniai mokykliniai rašiniai, prėska, bespalvė kalba, padrikas minčių dėstymas, žinoma, jei tų minčių yra. Esant tokiam „stiliui“ aktualiausia tema tampa nuobodi, neįdomi. Mūsų leidiniuose nemažai sentimentalumo. Ar rasite evangelijose seilėjimąsi, daugžodžiavimą, saldų kniaukimą?! Kristaus žodžiai aiškūs, konkretūs, paprasti ir tvirti. Tuo tarpu mes šabloniškom frazėm, banalybėmis, tuščiažodžiavimais tekstus sumenkiname, jie tampa tušti ir skaitytojo nepatraukia. Teksto kaip ir autoriaus aukštos kokybės rodiklis yra tik vienas – žmonės jį nori. skaityti. Turėkime drąsos prisipažinti, kad daugelį tekstų skaitytojai, permetę akimis antraštę ir porą pirmųjų sakinių palieka ramybėje. Tai kalbėjimas į tuštumą. Mūsų norai patys geriausi, tik kas iš to?

Dar viena esminė bėda – katalikiški leidiniai nėra polivalentiški, daugiaplaniai, bet apie tai vėliau.

Smarkiai gadina reikalą antraštės. Kiekvienas profesionalas žino, kad geras straipsnio pavadinimas yra trečdalis jo sėkmės. Antraštė turi būti originali, kitaip skaitytojo ji nesudomins. Labai gerai pasitarnauja intriguojanti paantraštė, bet apie tai mes kažkodėl pamirštame.

Labai gaila, kad katalikiškuose leidiniuose nėra feljetonų. Pamiršome ir žinutės žanrą visi, išskyrus „Bažnyčios žinias“.

Kaip aš įsivaizduoju patrauklų katalikišką leidinį? Turiu galvoje save ne tik kaip žurnalistę, bet visų pirma skaitytoją.

Jame turėtų ne daugiau 30% vietos užimti gerai (!) parašyti tekstai tikėjimo temomis. Tai pagrindų pagrindas. Skaitytoją prusinti yra kiekvieno žurnalisto priedermė, todėl visai nepakenktų rubrika mokslo klausimais. Juk čia tokie dirvonai! Pro life, kūdikiai iš mėgintuvėlio, genų inžinerijos keliamos grėsmės, eutanazija, jau įsibėgėjantis klonavimas ir eilė kitų amoralių dalykų, tiesiogiai besikertančių su Bažnyčios mokymu. Būtini ir skyreliai apie sakralinį meną, kuris ne pasyviai tarnauja tikėjimui, bet yra jo veiksmingas katalizatorius. Pagaliau gyvenimas ir buitis. Dar 1909 – 1914 m. kunigai tai suprato ir savo periodikoje (turiu galvoje „Artoją“, „Viensėdį“) įvedė praktinių patarimų rubrikas žemdirbystės ir namų ūkio klausimais. Žemės ūkį gal palikime ramybėje, bet apie buitinius dalykus rašykime.

Nevartau vaikams skirtos „Bitutės“, bet apie ją girdėjau gražių atsiliepimų. Džiugu, kad turime žurnalėlį, patenkinantį mažųjų poreikius.

Nuoširdžiai džiaugiuosi puikiu žurnalu „Kelionė“. Tai kol kas vienintelis beveik tobulas krikščioniškas leidinys. Tačiau internetiniam laikraščiui „Bernardinai“, tam tikrų priekaištų turėčiau, nes ir vėl tas pats: stinga profesionalų. Andriau, atleisk, bet tokia mano kukli nuomonė.

Kaip žadėjau, sugrįžtu prie tikėjimo tekstų. Juos rašo kunigai. Kaip su pamokslais, taip ir su šiais straipsniais. Nors kunigai seminarijoje išklausė homiletikos kursą, tačiau retai, ak, kaip retai išgirsi gerą pamokslą! O parašyti jiems sekasi dar sunkiau. Juk žmogui viskas turi būti pateikta suprantamai, paprastai ir aiškiai, o šie straipsniai kažkokie beskoniai, mediniai. Sena tiesa skelbia, jog visa, kas gera yra paprasta. O čia kažin kodėl neišeina. Neskamba tie tekstai ir tiek. Na neprasismelkia į sąmonę, nors tu ką.

Kas skaitytojui pagavu? Tai, kas suprantama ir nors truputėlį susiję su juo pačiu t. y. jo mintimis, gyvenimu, dvasinėmis problemomis. Tokį tekstą skaitydamas jis pagauna net ir tai, kas slypi tarp eilučių. Niekas nemėgsta pseudointelektualų, skelbiančių svarbius ir iškilius dalykus tokiais painiais viražais, kad skaitytojas pavargsta nuo jų, visai susipainioja ir verčia lapą, ieškodamas to, kas jam įdomu.

Mano galva krikščioniškos vertybės turi būti pateikiamos labai paprastai, bet jokiu būdu nesakau, kad primityviai. Argi galima kalbėti apie Dievo meilę įmantriai? Tai jau būtų jos sumenkinimas.

Na, įkyrėjau jums kaip manų košė vaikystėje.

Trumpai sakant, viską aš čia pasakiau ne taip. Nenorėjau pamokslauti, o padariau būtent taip. Nenorėjau dėstyti visiems žinomų tiesų, bet dėsčiau. Nenorėjau peikti, tik ėmiau ir įgėliau kolegoms. Nors iš tiesų neįgėliau, tik įvardinau tiesą, bet vis vien nesmagu. Kadangi niekas man nedavė teisės kitų mokyti, belieka visų atsiprašyti. O jei atsiprašymo nepriimate, tai kalkite mane prie kryžiaus. Tik prašau nesurūdijusiom vinim ir greitai, nes jau siela tupi ant peties. Nepykit, ką aš padarysiu, kad mano smegenys kinų gamybos. Pagaliau tie mano pasamprotavimai yra statistiškai nereikšmingas dalykas.

Taigi, baigiu ir išeinu iš trasos. Ačiū, kad išklausėte.

VANDA IBINSKA